2016 m. gegužės 11 d. profesorė, habilituota daktarė, Valstybinės premijos laureatė, nusipelniusi mokslo veikėja, Neorganinės chemijos katedros vedėja Vaclova Zelionkaitė švenčia 90-ties metų jubiliejų. Šia proga KTU muziejus parengė virtualią parodą, kuria siekia priminti prof. V. Zelionkaitės pedagoginę ir mokslinę veiklą. Parodoje panaudoti dokumentai iš KTU archyvo, fotografijos iš KTU Cheminės technologijos fakulteto Neorganinės chemijos katedros ir doc. Elvyros Rinkevičienės.
1955 m. V. Zelionkaitė apgynė disertaciją ir jai buvo suteiktas chemijos mokslų kandidato (dabar – daktaro) laipsnis, o 1958 m. – mokslinis docento vardas. 1964 m. ji apgynė chemijos mokslų daktaro (1993 m. nostrifikuotą į habilituoto daktaro) disertaciją „Tyrimai seleno deguoninių rūgščių srityje“. Ji buvo pirmoji moteris Lietuvoje, gavusi mokslinį daktaro laipsnį. 1968 m. jai suteiktas profesoriaus vardas. Tais pačiais metais V. Zelionkaitė su grupe bendradarbių už mokslinį darbą gavo respublikinę premiją, 1974 m. jai suteiktas Respublikos nusipelniusios mokslo veikėjos vardas.
Pagrindinė prof. V. Zelionkaitės mokslinio darbo tema – sieros, seleno, telūrio ir arseno junginių chemija. Atrastos reakcijos, kurioms vykstant susidaro šiuos elementus turinčios deguoninės rūgštys, ištirtos jų savybės ir kitimai. Šie junginiai buvo išskirti natrio ir kalio bei chromo ir kobalto kompleksinių katijonų druskų pavidalu. Gauta apie 50 naujų neorganinių junginių. Kai kurie jų yra biologiškai aktyvūs. Politionatai ir selenopolitionatai sorbuojami poliamidais ir kitomis plastmasėmis. Tai leido panaudoti šiuos junginius sudarant ant kai kurių plastmasių laidžias ir pusiaulaidžias plėveles. V. Zelionkaitė vadovavo ūkiskaitinėms sutartims su šalies ir užsienio (Lenkija) gamyklomis ir mokslo tyrimo institutais.
Ji parengė ir išleido mokymo metodines priemones: „Sieros rūgšties gamyba“ (1968), su bendraautoriais – „Fizikocheminės analizės laboratoriniai darbai“, „Neorganinės chemijos paskaitų konspektai (I dalį – 1972 m., II dalį – 1975 m.), „Bendrosios ir neorganinės chemijos laboratoriniai darbai“ (1972–1997 m. – 6 leidimai), vadovėlis „Bendroji ir neorganinė chemija“ (1995 m.). Kartu su bendraautoriais atspausdino per 150 mokslinių straipsnių ir gavo 7 autorinių teisių liudijimus. 1992 m. profesorė išėjo į pensiją, tačiau tęsė mokslinę veiklą būdama doktorantų komitetų nare, konsultuodama buvusius mokinius, recenzuodama kolegų mokslinius straipsnius.
Parodą galima pamatyti paspaudę šią nuorodą.
