Užvėrus mokyklos duris daugelį aplanko netikrumo ir chaotiškumo jausmas – juk jaunuoliai patys pradeda kurti savo gyvenimą, kuriame iš pradžių – daug nežinomybės. Suvalkijoje augusi Odeta Brigaitytė pripažįsta, kad užaugus provincijoje, kur daug taisyklių, ribojimų ir draudimų, atvyko į Kauną įsivaizduodama, kad ir čia viskas bus taip pat, tačiau susidūrė su visai kitokia realybe. „Nepažįstama aplinka, nepažįstami žmonės, mokslo iššūkiai, o šalia jų – ir gyvenimo iššūkiai, su kuriais turi greitai išmokti tvarkytis. Deja, šio meno niekas nemoko“, – šiandien su šypsena veide pirmuosius studijų metus KTU prisimena Odeta.
Moteris tuo metu dažnai grįždavo pas tėvus į gimtąjį Vilkaviškio rajoną, tačiau pamažu pripratusi prie kitokio gyvenimo O. Brigaitytė šiuo metu gali didžiuotis puikiai besiklostančia savo karjera.
Karjeros kelią, dar studijuodama magistrantūroje Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakultete (KTU CTF), Odeta pradėjo kuruodama gamybą 120 tūkst. tonų trąšų per metus pagaminančioje gamykloje.
Šis darbas buvo tikras iššūkis ne tik dėl tuomet dar nedidelio patirties bagažo, bet ir gamykloje vyravusios kultūros – tai buvo pirmas kartas, kai gamykloje dirbusiam vyriškam kolektyvui pradėjo vadovauti jauna moteris.
„Iš pradžių visi pasijuokė ir pagalvojo, kad tai pokštas. Darbininkai tikėjosi vadovaujančio žmogaus, kuris gerai išmanytų šią sritį ir kurį jie gerbtų. Žinias gali greitai įsisavinti, tačiau pagarbą reikėjo užsitarnauti“, – prisimena Odeta.
Tačiau gyvenimas po kiek laiko ją ir vėl grąžino į universitetą. Šiuo metu O. Brigaitytė – technologijų perdavimo projektų vadovė KTU Nacionaliniame inovacijų ir verslo centre (NIVC). Čia ji mokslininkams ir verslininkams padeda rasti geriausius sprendimus komercializuojant technologines naujoves.
– Kodėl nusprendėte vystyti savo karjerą būtent chemijos srityje?
– Galima būtų teigti, jog pats gyvenimas ar tam tikros aplinkybės sudėliojo mano karjeros kelią.
Planuose buvo medicinos studijos, deja, egzaminų rezultatai nebuvo tokie geri, kokių tikėjausi, tad į norimų studijų sąrašą supildžiau visas specialybes, kurios buvo bent kiek susijusios su chemija ir biologija. Kito pasirinkimo, su savo išlaikytų egzaminų krepšeliu, nelabai ir buvo. Tačiau šiandien galiu pripažinti, kad atsukusi laiką atgal nieko nekeisčiau.
– Kokie buvo jūsų pirmieji metai iš mažo miestelio atvykus studijuoti į Kauną? Su kokiais iššūkiais susidūrėte? Kas buvo kitaip negu įsivaizdavote?
– Pirmieji metai buvo išties chaotiški. Kaunas man atrodė didelis miestas. Troškau jį pažinti, tad pirma mintis buvo, kaip norėčiau jame laisvai vairuoti. Šiandien tai kelia juoką, bet iš tiesų reikėjo laiko adaptuotis.
Prasidėjo etapas, kai tampi visiškai atsakinga už savo veiksmus, dienotvarkę, mokslų rezultatus. Nepažįstama aplinka, nepažįstami žmonės, mokslo iššūkiai, o šalia jų atsiranda ir gyvenimo iššūkiai, su kuriais turi greitai išmokti tvarkytis. Deja, šio meno juk niekas nemoko.
Iš šiandieninės perspektyvos pasakyčiau, kad labiausiai man trūko vidinės laisvės, to jaunatviško polėkio. Užaugusi provincijoje, kur daug ribojimų, taisyklių, leidimų ir draudimų, atvykau į Kauną įsivaizduodama, kad ir čia viskas taip pat. Bet čia viskas kitaip. Tad savo pirmųjų metų chaosą sprendžiau kuo dažnesniu grįžimu pas tėvus.
– Studijų metai, daugelio manymu, yra vieni geriausių metų žmogaus gyvenime. Koks buvo jūsų studentiškas gyvenimas?
– Kai mano studentiškas gyvenimas prabėgo, tik tada supratau jo galimybes, kuriomis tuo metu nepasinaudojau: studentų atstovybė, galimybė keliauti, dalyvauti įvairių organizacijų, meno kolektyvų veiklose, gausybė renginių ir susitikimų, kurie šalia specialybinių žinių prisideda prie pasaulėžiūros kūrimo.
Tiesa, su drauge kreipėmės į Vaikų liniją, ten praėjome mokymus ir pradėjome savanoriauti. Šiai veiklai su pertraukomis skyriau apie 6 metus.
Sutikau be galo įdomių žmonių, kurie susiburia bendram tikslui – padėti. Manau, mano studentiškas gyvenimas buvo rami kelionė savęs link pažinimo, adaptacija prie miesto, o manoji, linksmoji studentiško gyvenimo pusė mane aplanko dabartiniame gyvenime.
– Dar studijuodama pradėjote dirbti chemijos sektoriuje. Kaip pavyko derinti studijas ir darbą tuo pačiu metu?
– Studijų metais iš tėvų gaudavau ribotą kiekį pinigų, skirtų pragyventi savaitei. Labai norėjau finansinės nepriklausomybės, todėl jau bakalauro paskutiniame kurse susiradau administratorės darbą, tačiau netrukus gavau pasiūlymą dirbti trąšų gamykloje.
Derinti chemijos inžinerijos studijas KTU ir darbą Marijampolėje buvo tikras iššūkis – štai tada laiko studentauti jau tikrai neliko. Didelį „ačiū“ galiu tarti universiteto dėstytojams ir ypač savo darbo vadovei, kurie suprato ir labai padėjo derinti iškilusius iššūkius, priimdavo konsultacijoms nedarbo valandomis.
Žvelgiant iš kitos pusės, buvo labai įdomu išgirstas mokslo žinias tiesiogiai taikyti praktikoje, stebėti ir analizuoti klaidų „kainas“ bei adaptuotis prie didelio darbo kolektyvo, jo kaitos.
– Neretai įsivaizduojama, kad chemikai dirba laboratorijose, nuolatos apsupti tyrimų ir mėginių. Koks išties tai darbas?
– Vystant mokslinę veiklą darbas laboratorijose yra būtinas. Ten gimsta, o dažnai ir miršta įvairios idėjos. Kaip ir daugelis specialybių neapsiriboja viena lokacija, taip ir chemiko darbas neapsiriboja vien laboratorija. Nors puiku, kai darbo rezultatus gali pamatuoti, apskaičiuoti ir patikrinti, tuomet išties pajauti akademinių žinių vertę.
Mokslininkai dalyvauja konferencijose, domisi pasaulinėmis tendencijomis, stebi, analizuoja jas. Vyksta pristatyti savo mokslo rezultatų į įvairias pasaulio šalis. Mokslo grupės vysto bendrus projektus tiek su verslu, tiek su kitomis mokslo įstaigomis iš įvairių pasaulio šalių. O kur dar darbas su studentais – tai lyg galimybė būti šalia tų, kurie pirmieji transliuoja besikeičiančio pasaulio tendencijas.
– Kodėl po karjeros verslo sektoriuje pasirinkote grįžti į akademinę bendruomenę? Kas jus įkvepia ir skatina eiti pirmyn dabartiniame darbe?
– Tai buvo dar viena gyvenimiška situacija, kai visos aplinkybės susiklostė taip, kad tuometinis kelias atvedė atgal į KTU.
Tuo metu jau buvo įkurtas KTU Nacionalinis inovacijų ir verslo centras, kuriame buvo ieškoma žmonių, turinčių patirties tiek mokslo, tiek verslo srityje. Trumpai tariant, atsidūriau laiku ir vietoje. Esu čia jau penkerius metus ir kone kasdien negaliu atsistebėti, kaip įdomu čia dirbti. Kalbant iš širdies, aš nedirbu, o gyvenu KTU dvasia.
– Kaip keičiasi studentų ir dėstytojų kartos? Ar tie pokyčiai teigiami?
– Lyginant su mano studentavimo laikais, dabar pastebiu žymiai daugiau laisvės. Keičiasi studijavimo aplinka, priemonės, prieinamumas, neišvengiamai ir pačių žmonių komunikacijos manieros.
Stebiu betarpišką studentų ir dėstytojų bendravimą ir jis mane labai džiugina. Nyksta įsivaizduojamos dogmos ir ribos. Šiuolaikiniai studentai nebijo reikšti savo nuomonės, dalintis mintimis ir idėjomis, jų bendravimas dažnai labiau kolegiškas. Anksčiau viskas buvo kukliau, bet galbūt ir mes buvome kuklesni.
– Jei galėtumėte pasirinkti bet kokią kitą profesiją, kas tai būtų?
– …aš visada norėjau šokti. Tai ir šoku gyvenimo šokyje…
