2050-aisiais pasaulio vandenyse plastiko bus daugiau nei žuvies, o sparčiai eikvojami natūralieji ištekliai yra riboti. Europos Sąjungos aplinkosaugos veiksmų plane yra aiškiai nurodyta, kad privalome gyventi atsižvelgdami į mūsų planetos galimybes. Nenuostabu, kad esama padėtis skatina naujų būdų paieškas tvarkytis su atliekomis, į tai dėmesį atkreipia ir mokslininkai.
„Dabar Europa skęsta savo plastike“, – sako Kauno technologijos universiteto Aplinkos inžinerijos instituto (APINI) profesorė dr. Jolita Kruopienė.
Ilgus dešimtmečius Kinija buvo didžiausia atliekų importuotoja. 2018-aisiais Kinijos priimtas sprendimas uždrausti plastiko atliekų importą aplinkosaugininkų buvo sutiktas kaip laimėjimas, padėsiantis ne tik išvalyti Kiniją, bet ir įpareigojantis kitas šalis efektyviau tvarkyti savo atliekas. Tačiau tai kelia ir rimtų iššūkių.
Į kovą su nereikalingu plastiku stoja Europos Sąjunga. Vienkartiniai plastikiniai gaminiai kartu su paliktais ar pamestais žvejybos tinklais sudaro 70 proc. visų jūrose randamų šiukšlių. Tai paskatino priimti direktyvą dėl tam tikrų plastikinių gaminių poveikio aplinkai mažinimo.
Ji apima 10 gaminių kategorijų, kuriems bus taikomos skirtingos priemonės. Kai kurie iš jų, pavyzdžiui, vienkartiniai plastikiniai stalo įrankiai, lėkštės, gėrimų šiaudeliai ir pan., bus uždrausti, nes jiems yra nesunkiai randamos alternatyvos. Kitiems gaminiams bus taikomi ribojimai ar papildomi mokesčiai.
Vien rūšiavimas nepadės
Skaičiuojama, kad vandenynuose yra per 150 mln. tonų plastiko atliekų. „Surfers Against Sewage“, kuri yra pripažįstama kaip viena iš pirmaujančių Jungtinės Karalystės jūrų išsaugojimo labdaros organizacijų, teigia, kad kasdien vandenynuose atsiduria vidutiniškai 8 mln. plastiko atliekų, o vienoje iš trijų žuvų, skirtų mūsų maistui, jau randama plastiko dalelių. Be to, kasmet dėl jūrų taršos žūsta 100 tūkst. jūrų žinduolių ir vėžlių bei 1 mln. jūros paukščių.
J. Kruopienė atkreipia dėmesį į tai, kad kovojant su aplinkos tarša svarbu ne tik rūšiavimas – ne visas atliekas galima perdirbti, todėl reikia užtikrinti, jog tokių gaminių į rinką patektų kuo mažiau.
„Būtina vystyti mechanizmus, motyvuojančius gamintojus negaminti tokių produktų, kurių vėliau neįmanoma perdirbti, o gamyboje jie turėtų būti suinteresuoti naudoti kuo daugiau antrinių žaliavų“, – sako J. Kruopienė. Jos teigimu, tai svarbu tiek Lietuvos, tiek visos Europos mastu.
Ką gali padaryti verslas?
Natūralu, kad tokiame kontekste vis didesnę reikšmę įgauna žiedinės ekonomikos principai. Pavienės idėjos ar principai situacijos neišgelbės, todėl mokslininkai įsitikinę, kad būtina į šią problemą žvelgti plačiau.
Žiedinė ekonomika yra ciklas, kurio galutinis tikslas yra perdirbti arba pakartotinai panaudoti 100 proc. to, ką išmetame. Ši sistema sukuria alternatyvą ilgą laiką veikusiai ekonomikai, kuri remiasi „imk – gamink – išmesk“ principu. Vietoj jos atsiranda požiūris „remontuok – pakartotinai naudok ir perdirbk“, kai atliekos yra laikomos kur kas daugiau nei tik atliekomis – jos virsta naudinga medžiaga tolimesniam naudojimui.
Jeigu anksčiau atliekas paversti žaliava trukdė techniniai barjerai, esant dabartinei technologinei pažangai tai nebėra pagrindinė problema. Žiedinę ekonomiką tyrinėjanti KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto (EVF) profesorė Lina Dagilienė sako, kad Lietuva, deja, ES kontekste patenka tarp atsiliekančių šalių, perėmusių žiedinės ekonomikos principus, o štai iš olandų tikrai turime ko pasimokyti.
„Nyderlanduose verslas yra perėmęs žiedinės ekonomikos principus. Paprastas ir puikus pavyzdys – darbo drabužiai. Vidutiniškai jie naudojami apie 1,5 metų. Problema ta, kad juos dažniausiai sudaro poliesteris ir medvilnė, o perdirbimo procese juos atskirti beveik neįmanoma, o ir ekonomiškai tai neatsiperka. Olandų įmonė „Dutch spirit“ sukūrė naują audinį, kurį sudaro 100 proc. perdirbto poliesterio ir po 1,5 metų juos galima vėl perdirbti“, – pasakoja L. Dagilienė.
Viena iš išeičių – kurti ekologiškesnius produktus, tvaresnes pakuotes ir pan., kad netvarūs gaminiai tiesiog nepatektų į rinką. O ką daryti su tokiais produktais, kurie savaime nėra ekologiški ir be kurių negalima apsieiti? „Black bear“ – dar vienas olandų pavyzdys. Kompanija gamina padangas, kurios savaime yra labai taršios, tačiau technologijų dėka sukuriamas procesas, kai tas pačias padangas galima panaudoti vėl.
„Tai aktualu daugeliui šalių. Kompanija sukūrė novatorišką procesą ir dabar visos senos padangos panaudojamos naujoms padangoms kurti“, – sako profesorė. Panašius principus taiko ir visame pasaulyje žinomi prekių ženklai. Pavyzdžiui, tuo pačiu prekės ženklu padangas gaminanti JAV avalynės bendrovė „Timberland“ susidėvėjusias padangas panaudoja batų padų gamybai.
Gerųjų pavyzdžių turime ir Lietuvoje, vienas dažniausiai linksniuojamų – pakuočių užstato sistema. Šiuo metu į taromatus grąžinama apie 90 proc. pakuočių. L. Dagilienė taip pat atkreipia dėmesnį, jog 2018 metais Europos statistikos tarnyba „Eurostat“ sukūrė 10 kategorijų, pagal kurias matuojama ir sekama šalies pažanga žiedinės ekonomikos klausimais.
Pokyčių įgyvendinimui reikalingi specialistai
Akivaizdu, kad sprendžiant globalias problemas pavieniai sprendimai neturės ženklios įtakos. Didėjant kovos su tarša mastams auga ir atitinkamų specialistų – tvariosios inžinerijos specialistų, ekotechnologų – poreikis.
Remiantis AEESP (angl. Association of Environmental Engineering and Science Professors) prognozėmis, tokių profesijų poreikio darbo rinkoje augimas artimiausią dešimtmetį sieks 22 proc. ir ši specialybė išliks tarp 10 svarbiausių profesijų.
„Pereiti nuo linijinės ekonomikos link žiedinės nėra įmanoma be plataus mąstymo, inžinerinių priemonių ir inovatyvių technologijų. Visa tai reikalinga norint įgyvendinti išteklių pakartotinio naudojimo ir žaliavų atgavimo principus“, – sako KTU Aplinkosaugos technologijos katedros vedėjas prof. Linas Kliučininkas.
Pasak jo, KTU Tvariosios inžinerijos ir ekotechnologijų studentai studijų metais įgauna ne tik teorinių žinių apie žiedinę ekonomiką bei aplinkai draugiškas technologijas, tačiau ir praktiškai išbando save sprendžiant įvairias problemas.
„Studijų procese, išsiskiriančiame inovatyvių mokymo metodų naudojimu, aktyviai taikomi atvejų analizės ir problemų sprendimu grįsto mokymo principai. Tai leidžia būsimus specialistus betarpiškai priartinti prie realiai gamyboje ir pramonėje susidarančių situacijų ir įgautas teorines žinias pritaikyti praktiškai“, – sako L. Kliučininkas.
