Kauno technologijos universiteto profesoriui, buvusiam KTU rektoriui, Cheminės technologijos fakulteto (CTF), Silikatų technologijos katedros vedėjui Raimundui Šiaučiūnui neseniai įteikta Kauno miesto savivaldybės įsteigta mokslo premija, skirta iškiliems Kauno akademikams pagerbti.
Šimtus mokslinių straipsnių bei keletą vadovėlių parašęs profesorius buvo vertintas už svarius pasiekimus fizinių, biomedicinos, žemės ūkio ir technologijų mokslo srityje, taipogi už indėlį į mokslo populiarinimą bei jo sklaidą mieste. Akademikas buvo apdovanotas pinigine 5 tūkst. eurų premija.
Apie tai, ko reikia norint būti geru, pastebėtu bei už darbą įvertintu mokslininku paprašėme papasakoti paties premijos laureato. Jis neslepia, kad tokie įvertinimai už indėlį į mokslą skatina dar labiau pasitempti ir siekti aukštesnių rezultatų.
– Neseniai buvote apdovanotas solidžia Kauno akademikams skirta mokslo premija. Ką jums reiškia toks įvertinimas?
– Turbūt kiekvienam žmogui malonu, kuomet pastebimi ir įvertinami jo darbai, tad ne išimtis ir aš. Kone dvidešimt metų pagrindinį dėmesį skyriau administraciniam darbui universitete, bet kartu stengiausi per daug nenutolti ir nuo akademinės veiklos. Šis apdovanojimas tarsi parodo, kad per visą šį laiką man pavyko išlaikyti ir mokslinę kvalifikaciją.
– Tai jau ne pirmas kartas, kuomet Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkai gauna šią mokslo premiją. Kuo tokie įvertinimai svarbūs universitetui?
– Pagrindinis universiteto tikslas – rengti naują būsimų visuomenės lyderių kartą. Nežinodamas naujausių mokslo pasiekimų ir jų nekurdamas, gali parengti absolventus, galinčius kokybiškai aptarnauti jau žinomas technologijas, bet nesugebančius kurti technologinių ir socialinių inovacijų.
Tokie apdovanojimai viešai parodo, kad mūsų universitetas savo veiklas pirmiausia orientuoja į ateitį, kur dirba daug puikių pedagogų, o jų žinios ir kvalifikacija atitinka pasaulinius standartus. Tad abiturientai tikrai nesuklys pasirinkę studijas būtent šiame universitete.
– Kiek metų dirbate universitete ir ar visuomet jūsų darbo sritis buvo susijusi su Silikatų technologijos katedra bei Cheminės technologijos fakultetu (CTF)?
– Universitete dirbu nuo 1983 metų, prieš tai penkerius metus studijavau CTF. Kaip minėjau, kurį laiką daug dėmesio teko skirti administraciniam darbui, bet akademinė veikla visuomet buvo susijusi su Silikatų technologijos katedra. Tiesa, tai nebuvo užsidarymas vien tik savo kiaute, nes tiek anksčiau, tiek dabar nemažai tenka bendradarbiauti su kitų KTU padalinių, Lietuvos bei užsienio šalių aukštųjų mokyklų mokslininkais.
– Kaip per jūsų darbo metus keitėsi KTU mokslininkai ir jų pasiekimai?
– Pagrindinis pokytis – už „geležinės uždangos“ uždarytas tuometinis Kauno politechnikos institutas, tapęs pilnateisiu ir gerbiamu pasaulinės akademinės bendruomenės nariu. To pasekmė – šiandien universitete dirbančių daug pasaulinio lygmens mokslininkų, kurie skaito kviestinius pranešimus prestižinėse konferencijoje, publikuoja mokslinius rezultatus geriausiuose pasaulio mokslo žurnaluose ar juos patentuoja, atlieka tyrimus tarptautinių kompanijų užsakymu.
Visi šie dalykai skatina dar labiau pasitempti, nuolatos tobulėti, kelti kvalifikaciją ir įgytas naujausias žinias perduoti studentams. Negalima sakyti, kad ankstesnės mūsų universiteto kartos buvo mažiau kūrybingos, bet jos tiesiog neturėjo tokių galimybių, kokias mums šiandien suteikia atvira visuomenė.
Kitas svarbus pokytis yra tas, kad šiandien mūsų studentai yra kur kas laisvesni, labiau pasitikintys savimi ir puikiai suvokiantys, jog jie nenusileidžia senųjų Europos Sąjungos valstybių jaunuoliams.
– Buvote pastebėtas ir įvertintas už pasiekimus fizinių, biomedicinos, žemės ūkio ir technologijų mokslo srityje. Ar šiandieniniam mokslininkui būtina kuo labiau domėtis skirtingomis sritimis, būti išprususiam technologine prasme?
– Nebėra „grynojo“, izoliuoto mokslo, nes įvairios kryptys moksle tarpusavyje persidengia. Sunku pasakyti, kurioje vietoje baigiasi chemija ir prasideda medžiagų mokslas ar chemijos inžinerija.
Apibendrinant rezultatus bei įvertinant jų patikimumą dažnai prireikia ir matematikos žinių, tad mokslo skirstymas į sritis, kryptis ar šakas jau yra pasenęs ir nebereikalingas. Kur kas svarbiau yra žinoti ar pavyksta gauti naujus bei originalius mokslinius rezultatus, ar ne. Taigi, jeigu neišmanysi gretutinių mokslo krypčių ar šakų pagrindinių dėsningumų, sunku tikėtis, kad ką nors bus galima pasiekti ir savo pagrindinėje srityje.
– Esate parengęs šimtus mokslinių straipsnių, parašęs keletą vadovėlių. Kas jus skatina judėti pirmyn?
– Ką tik baigėsi olimpinės žaidynės, todėl paminėsiu olimpinį šūkį „Citius Altius Fortius“, kurį dar 1894 m. pasiūlė Pjeras de Kubertenas (Pierre de Coubertin). Ne tik sportininkai, bet visi žmonės siekia kuo geresnių rezultatų, įveikdami ir pralenkdami save ne tik varžybų arenose, bet ir gyvenime. Pajutus, kad darbas tapo neįdomus ir nebesinori jame nieko pasiekti ar sužinoti kažką naujo, galbūt vertėtų susimąstyti, ar neatėjo laikas rinktis kitą veiklos sritį.
– Ko reikia norint būti geru mokslininku, siekiančiu ateityje sulaukti panašių įvertinimų?
– Svarbiausia yra būti smalsiu, sąžiningai atlikti savo darbą, sugebėti suburti bendraminčių kolektyvą ir į jį įtraukti jaunus tyrėjus, juk „vienas lauke – ne karys“.
