Linas Kliučininkas, Kauno technologijos universiteto (KTU) Cheminės technologijos fakulteto (CTF) Aplinkosaugos technologijos katedros profesorius
Gamtoje, kol neįsikiša žmogus, atliekų nėra – viskas vyksta cikliškai. Fenomeną, kurį vadiname „atliekos“, sukūrė žmonės. Visgi jie kol kas sunkiai dorojasi su šiuo pačių sukurtu iššūkiu. Tad šiandien prastas atliekų tvarkymas ženkliai prisideda prie klimato kaitos ir oro taršos bei tiesiogiai veikia daugelį ekosistemų ir rūšių. Ypač aktuali plastiko atliekų gausa.
Plastiko atliekos jau ne vienerius metus yra dėmesio centre. Tačiau tik pažvelgus į statistiką galima suprasti tikrąjį problemos mastą ir sudėtingumą. Štai, pavyzdžiui, kasmet pasaulyje sukuriama apie 400 mln. tonų plastiko atliekų, 10 mln. iš jų patenka į vandenynus. Šiuo metu vandenyse yra apie 5,25 trilijonų plastiko gabalėlių. Perdirbimui surenkama vos 18 proc. plastiko. Ir tai tik keletas pavyzdžių.
Po daugelio metų archeologai tyrinėdami mūsų laikotarpio artefaktus tikriausiai sakys: „Tai tie, kurie gyveno plastiko amžiuje…“.
Gausiausią plastiko atliekų srautą sudaro pakuotės ir pakavimo medžiagos. Didžiausias iššūkis – vienkartinio panaudojimo plastiko gaminiai. Tokiam gaminiui pagaminti išnaudojama daug medžiagų, energijos, darbo jėgos, tačiau po vienkartinio panaudojimo gaminys įprastai iškart tampa atlieka.
Remiantis straipsniu žurnale „Science“, galima teigti, jog lyginant su šia diena pasaulyje susikaupusio plastiko kiekis per artimiausią dešimtmetį padidės net pusantro karto, o per 30 metų išaugs daugiau nei tris kartus.
Žodis plastikas kilo iš graikų kalbos žodžio „plastikos“, reiškiančio augti arba formuoti. Plastikai yra sintetinės arba pusiau sintetinės medžiagos, kurių pagrindinė sudedamoji dalis – polimerai. Dėl jų plastiškumo iš plastiko galima formuoti įvairių formų gaminius. Be to, plastikas yra lengvas, patvarus, lankstus, jį nebrangu pagaminti. Dauguma šiuolaikinių plastikų yra gaunami iš iškastinio kuro (gamtinių dujų arba naftos).
Jau pradėti gaminti ir bioplastikai, kurie daromi iš tokių žaliavų kaip celiuliozė ir krakmolas, išgaunamų iš žemės ūkio kultūrų, pavyzdžiui, kukurūzų arba medvilnės. Tokiu būdu naudojama mažiau iškastinio kuro, mažinamas poveikis klimatui. Tačiau bioplastikai ar biodegraduojantys plastikai problemų neišsprendžia, o pastaruoju metu apie juos pasirodo vis daugiau kritiškos informacijos.
Komerciškai didžiausią vertę turi taip vadinami inžineriniai ir didelio našumo plastikai. Inžineriniai plastikai pasižymi geresnėmis mechaninėmis ir (arba) šiluminėmis savybėmis nei plačiau naudojami įprasti plastikai, tarkim, polistirenas, PVC, polipropilenas ir polietilenas. Tuo tarpu didelio našumo plastikai – tai aukštos kokybės plastikai, kurie nuo standartinių ir inžinerinių plastikų skiriasi savo temperatūriniu stabilumu, cheminiu atsparumu, mechaninėmis savybėmis, taip pat gamybos kiekiu ir kaina.
Nors dažniausiai plastikai naudojami kaip pakavimo medžiagos, jie reikalingi daugelyje sričių: gaminant statybines medžiagas, tekstilę, plataus vartojimo prekes, automobilių dalis, elektronikos prietaisus ir kt.
Plastiko atliekos, patekusios į aplinką, degraduoja. Priklausomai nuo plastiko tipo ir degradavimo terpės (dirvožemis ar vandens telkinys) visiškai plastiko gaminys gali suirti per 400 ar net daugiau nei per 1 tūkst. metų. Pavyzdžiui, putų plastiko puodelis visiškai suirs per 50 metų, o plastikiniam buteliui prireiks 450 metų.
Degraduodamos mažos plastiko gaminių atplaišos (< 5 mm), taip vadinami mikro ir nano plastikai, atskyla ir patenka į natūralias ekosistemas. Tokių plastikų šaltiniai gali būti maisto pakuotės kosmetikos gaminiai, drabužiai.
Po daiktų naudojimo į natūralias ekosistemas patekusius mikro ir nano plastikus pasisavina augalai ir gyvūnai: į augalus plastikai patenka per vegetatyvinę sistemą (šaknis, lapus), o gyvūnai plastikus įsisavina kartu su maistu. Todėl šiandien mikro ir nano plastikų randama žuvyse, daržovėse, vaisiuose – taip jie tampa žmogaus mitybos grandinės dalimi.
Naujausi tyrimai parodė, kad nano plastikų fragmentų neseniai rasta ir žmogaus kraujyje. Kyla nuogąstavimai, kad ilgalaikėje perspektyvoje tai gali neigiamai paveikti žmogaus reprodukcinę, genetinę ir kitas sistemas.
Ilgalaikis tikslas, kurį išsikėlė Europos Sąjungos valstybės – pereiti prie žiedinės ekonomikos, t. y. kad medžiagų ciklai (įskaitant ir plastikus) visuomenėje, panašiai kaip gamtoje, vyktų cikliškai.
Žiedinės ekonomikos tikslas – kuo ilgiau išlaikyti produktų, medžiagų ir išteklių vertę, grąžinant juos į produkto gyvavimo ciklą pasibaigus jų naudojimui, tuo pačiu sumažinant atliekų susidarymą.
2021 m. medžiagų naudojimo apyvartumo lygis ES buvo 11,7 proc., t. y. 3,4 procentinio punkto daugiau nei 2004-aisiais. 2022-ųjų duomenimis, 8,6 proc. pasaulio ekonomikos buvo žiedinė. Šiemet skelbiami „Deloitte“ duomenys rodo, kad žiedinė ekonomikos rodiklis nukrito iki 7,2 proc.
Kauno technologijos universiteto (KTU) Cheminės technologijos fakulteto (CTF) Aplinkosaugos katedra kartu su Kauno miesto savivaldybės administracija ir kitais partneriais Lietuvoje bei užsienyje taip pat ieško būdų, kaip valdyti ir sumažinti plastiko atliekų srautą žiedinės ekonomikos kontekste.
Partneriai pradeda vykdyti Baltijos regiono projektą BALTIPLAST. Projekto metu bus siekiama nustatyti, išbandyti ir įdiegti konkrečius sprendimus plastiko atliekų sumažinimui ir tvarkymui Baltijos jūros regiono šalyse. Tai bus padaryta įtraukiant plastiko atliekų tvarkymo vertės grandinės dalyvius, t. y. vietos valdžios institucijas, universitetus ir mokslinių tyrimų institucijas, asociacijas ir nevalstybines organizacijas (NVO).
Nauji plastiko atliekų tvarkymo modeliai, surinkimo ir perdirbimo techniniai-technologiniai sprendimai bei visuomenės švietimo metodai bus išbandyti konkrečiuose Baltijos jūros regiono miestuose.
