Įgyvendinant „Getty Foundation“ programos „Keeping It Modern“ projektą, Lietuvos modernizmo perlu vadinamas KTU Cheminės technologijos fakulteto A korpusas sulaukė išsamių tyrimų. Pastate esančios laboratorijos unikalių baldų įvertinimą atliko meninių baldų restauratorius Bangutis Prapuolenis.
JAV įsikūręs filantropo John‘o Paul‘o Getty vardu pavadintas fondas kasmet atrenka apie dešimtį vertingų moderniosios architektūros objektų visame pasaulyje ir skiria lėšų išsamiems jų fiziniams ir istoriniams tyrimams bei apsaugos valdymo planui parengti. 2019 m. fondas šiam tikslui skirta 1,6 mln. JAV dolerių finansinė parama, o vienu iš objektų pasirinkta Tyrimų laboratorija Kaune.
Kauno technologijos universiteto Architektūros ir istorijos tyrimų centro (KTU AITC) vadovas Vaidas Petrulis, koordinuojantis finansavimą gavusį pastato tyrimų projektą, pasakoja, kad tarpukario Europoje pasižymėjo politiniu nestabilumu bei būsimo karo nuojautomis.
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Europos valstybės nesiliovė ginkluotis. Archyviniai duomenys liudija, kad, antai, 1932 m. naujai įsikūrusių valstybių (Latvijos, Estijos, Suomijos ir Čekoslovakijos) karo biudžetai sudarė 18-20 proc. viso valstybės biudžeto, o Lenkijos – net 42 proc.
Nors lyginant su Latvija bei Estija, Lietuvos karo pramonės biudžetas lyginant su kaimyninėms valstybėmis buvo mažesnis (skaičiuojant litais, karinės išlaidos vienam Lietuvos gyventojui siekė 19,3 lito, Latvijoje – 32,2 litus, o Estijoje – 40,8 lito), tačiau pasiruošimas galimoms grėsmėms ir Lietuvoje tapo svarbiu valstybės uždaviniu. Ryškus šio laikotarpio liudijimas – iki šių dienų išlikęs tuometinės Ginklavimo valdybos Tyrimų laboratorijos pastatas.
Žaliakalnyje 1936 m. iškilusi cheminių tyrimų laboratorija buvo pirmoji tokia taikomojo mokslo įstaiga Lietuvoje skirta išimtinai karo reikmėms. Šiuo metu tai Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakulteto (KTU CTF) dalis. Pastato lankytojus stebina iki šių dienų puikiai išsilaikęs laboratorijos interjeras, įranga ir netgi baldai.
Apie unikalų šio pastato interjerą pasakoja restauratorius Bangutis Prapuolenis, kuris praėjusių metų vasarą atliko laboratorijoje esančių baldų vertinimą.
─ 2020 m. vasarą vertinote buvusioje Ginklavimo valdybos tyrimų laboratorijos pastatų komplekso (dabar KTU CTF A korpusas) tyrimų laboratorijoje esančių baldų būklę. Tyrimų laboratorija – unikalus kultūros paveldo objektas Lietuvoje, o kuo ypatingi jam specialiai sukurti baldai?
─ Su medžiu dirbu nuo vaikystės, o meninių baldų restauravimo srityje – daugiau kaip 30 metų. Per šį laiką teko restauruoti ir tirti daug skirtingų, įdomių objektų. Taip pat ruošiu naują baldų restauratorių kartą – dėstau meninių baldų restauravimą.
Prisipažinsiu, kad buvusi Ginklavimo valdybos tyrimų laboratorijos pastatų komplekso tyrimų laboratorija man buvo kaip stebuklas – susidurti su šiuo objektu, jį tyrinėti, prisiliesti prie jo tapo tikra švente.
Pamačiau aukšto lygio meistrų darbą – nuo medienos parinkimo, konstrukcijos dėliojimo, dangos – tikrai yra ko pasimokyti. Su kolegomis apžiūrėjome visas skirtinguose aukštuose ir rūsyje esančias laboratorijas, kabinetus ir kitas patalpas. Pamačiau tikrą lobyną – iki šių dienų išlikę labai daug autentiškų baldų, kurie vis dar funkcionuoja.
Gilindamasis išsiaiškinau ne tik tai, kaip baldai buvo pagaminti, bet ir tai, kaip jie buvo restauruoti. Restauratorius yra tarsi detektyvas Šerlokas Holmsas, kuris pamato visą baldų istoriją, visą veiksmų eigą nuo jų sukūrimo iki šiandienos.
– Kokios jūsų įžvalgos apie šiame pastate esančius restauruotus baldus?
– Užfiksavau, kad paskutinė, kažkada atlikta, baldų restauracija nebuvo itin kokybiška. Pavyzdžiui, baldų, kurie nebuvo restauruoti, apdailos danga yra idealiai išsilaikiusi iki šių dienų arba tik su labai nežymiais pakitimais. Daug laiko praleidau 318 laboratorijoje – čia esančių baldų danga nauja, bet jau pažeista.
Pirmiausia atlikau šių baldų žvalgomuosius t.y. fizinius tyrimus, siekdamas nustatyti medžiagos, iš kurios jie pagaminti, sudėtį, fizinę būklę, autentiškumą, istorinę raidą (restauravimo procesus). Man buvo ypač svarbu išsiaiškinti, kodėl nauja medžiaga, kuri buvo pasirinkta baldams restauruoti, nebuvo atspari laboratorinėms spintoms, kodėl medžiagoje gana greitai po restauravimo atsirado naujų pažeidimų.
Medžiagos mėginius pristačiau į Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centrą Vilniuje, kuriame restauravimo technologai chemikai atliko cheminius tyrimus ir nustatė medžiagos dangos sudėtį.
Tačiau liko iki galo neatsakyta, kodėl ši danga nebuvo atspari. Autentiška danga yra aliejinė su organinėmis priemaišomis ir ypač tvirta, o restauruojant jau buvo naudota alkidinė derva. Deja, šiuolaikinės medžiagos cheminių tyrimų laboratorijos sąlygoms nėra atsparios – tai tik papildomai įrodo, kokios aukštos kokybės visumos siekta gaminant šiuos baldus.
Užfiksavau, kad restauruojant baldų paviršius buvo suraižytas, matomos juostinių šveitimo staklių bei šlifuoklio paliktos mechaninės žymės, taip pat pažeistos žalvarinės rankenėlės, kurios buvo neišimtos, bet šveistos kartu su baldais. Vis dėlto baldai funkcionalūs ir naudojami iki šiol. Pastate dirbantys mokslininkai ir studentai teigė, kad šie baldai nėra „atgyvena“, bet vis dar tinkami, puikiai atlieka savo funkciją.
Visose patalpose esantys baldai ypač gerai technologiškai pagaminti, parinkta itin kokybiška ąžuolo mediena. Naudotas radialinis medienos pjovimas – kuo mažesnės deformacijos, kuo mažesni išlinkimai, tuo idealesnė mediena.
Taip pat naudotos stalių plokštės, kai kur faneruota, bet labai kokybiškai, furnitūra pagaminta Prancūzijoje, viskas aukščiausio lygmens. Autentiška furnitūra išsaugota ne visose patalpose, daugelyje baldų ji pakeista (spynelės, apyraktės ir kt.). Pastato bibliotekoje esantys baldai ypač stebina, tarkime, kaip iki šių dienų galėjo išlikti tokia gera baldų būklė, be pažeidimų, be jokio restauravimo. Nuostabu!
– Koks jūsų įspūdis apie autentiškų baldų apimtis pastate?
– Šiame pastate yra išlikę labai daug autentiškų baldų. Teko skaityti, kad, pavyzdžiui, laboratorinių stalų stalviršiai (kai kurie dabar jau pakeisti – aut. past.) pagaminti iš emaliuotos Volviko lavos ir į Kauną atgabenti iš Islandijos.
Per Antrąjį pasaulinį karą šiuos stalviršius norėta išvežti, tačiau jie taip įrengti, kad neįmanoma išmontuoti. Dalis baldų, kurie tarpukariu iš ankstesnių laboratorijos pastatų buvo pervežti į šias patalpas, taip pat yra išlikę ir naudojami iki šiol. Pastarieji baldai nėra įvardijami kaip vertingosios šio pastato savybės, tačiau jie yra to paties laikmečio, puikiai dera aplinkoje ir yra išties vertingi.
Nors nauja cheminių tyrimų laboratorinė įranga yra šios erdvės baldų svetimkūnis, tačiau net ir ji organiškai dera. Labai džiugu, kad išlikęs toks objektas, kai yra tiek daug autentiškų detalių ir kad čia dirbantys žmonės tai supranta ir vertina.
– Ar dar turime ką nors panašaus Lietuvoje?
Nemažai autentiškų baldų išlikę Lietuvos sveikatos mokslų universitete Kaune, tačiau tikrai ne tokio masto. Net nežinau, kur dar būtų tiek daug išlikusių baldų ir tokios geros būklės.
Be to, buvusioje Ginklavimo valdybos tyrimų laboratorijos pastatų komplekso (dabar KTU CTF) tyrimų laboratorijoje dar yra labai daug autentiškų, nepažeistų ir nerestauruotų baldų, kurie yra lobis tyrėjui.
Regione taip pat nežinau panašaus objekto. Daugiausiai baldų saugoma muziejuose, tačiau tiek in situ tikrai nežinau. Yra mažesnių objektų, tarkime, Kauno įgulos karininkų ramovėje Kaune, memorialiniuose muziejuose, tačiau tai visai kitos apimtys ir tai daugiau meniniai, vienetiniai baldai, o čia (laboratorijoje – aut. past.) – labai aiškūs baldai, kurie pritaikyti specialiai funkcijai. Pirminis baldų tikslas – funkcija, kad būtų patogūs, patvarūs ir taip pat gražūs.
– Kokios jūsų rekomendacijos prižiūrint šiuos baldus ir pritaikant juos šiuolaikiniams laboratorijos poreikiams?
Pastate dirbantys mokslininkai ir studentai tikisi, kad artimiausiu metu bus išspręsti ventiliacijos trūkumai traukos spintose. Baldai prižiūrimi: valoma drėgmė ir cheminės medžiagos, kai kur yra tiesioginis saulės spindulių apšvietimas, todėl lakas pradeda balti.
Tokių „pabalusių“ baldų pastebėjau ne vienoje vietoje. Tai jau restauruoti baldai, tačiau danga nėra tokia kokybiška kaip originalo, todėl išbalimai aiškiai matomi.
Be to, traukos spintas ir kitus šiame pastate esančius iš medienos pagamintus baldus, kurie laikytini vertingosiomis pastato savybėmis, restauruoti gali tik kultūros ministro nustatyta tvarka atestuoti meninių baldų restauratoriai, o ne kitų specialybių atstovai.
Atestavimo procesą vykdo Kultūros ministerijos kuruojama Kilnojamųjų kultūros vertybių restauratorių atestavimo komisija. Traukos spintos priskirtos kilnojamųjų kultūros vertybių grupei, nors ir yra stacionarios, neišmontuojamos. Deja, labiausiai genda restauruoti baldai, o autentiški tokių pažeidimų neturi. Svarbu atsakingas požiūris į objektą, pagarba meistrams, kurie su meile pagamino šiuos baldus.
– Kas jus labiausiai nustebino?
Mane džiugino viskas, prie ko teko prisiliesti. Pirmą kartą mačiau tokius kokybiškus baldus ir tokią jų gausą. Žinoma, didžiausią įspūdį padarė autentiški, nerestauruoti baldai ir puiki jų būklė. Pavyzdžiui, viena iš nerestauruotų šarvuotų traukos spintų praktiškai iki šiol neturi pažeidimų, nors prie jos / joje buvo ilgą laiką dirbama su cheminėmis medžiagomis.
Labai didelė vertybė autentiškumas, kurį būtina išsaugoti. Vertę nustato daug faktorių: originali apsauginė danga, laikui bėgant atsiradusi metalo patina, originalūs medsriegiai, spynelės, furnitūra, vyriai ir kt.
Būtina išsaugoti tų laikų originalias technologijas, ypač dėl to, kad darbų ir naudojamų medžiagų kokybė buvo aukščiausio lygio. Visa tai suteikia mums daug istorinės informacijos, matome laiko tėkmę, dvasią, kurią ypač lengva prarasti pakeičiant naudotas medžiagas šiuolaikinėmis ir ne visada tokios pačios kokybės. Man, kaip specialistui, nuostabu pamatyti „senąją“ technologiją, kuri leido išlikti šiems baldams iki šių dienų, ir puikių meistrų darbą.
Baldų tyrimai ir įvertinimas atlikti įgyvendinant Getty Foundation programos „Keeping It Modern“ projektą „Ginklavimo valdybos tyrimų laboratorijos pastatų komplekso tyrimų laboratorijos valdymo planas“.
Kalbino projekto komandos narė Rugilė Puodžiūnienė