Papildų lentynos lūžta nuo probiotikų ir prebiotikų, žadančių geresnį virškinimą ir stipresnį imunitetą. Tačiau ar tikrai žinome, ką ir kodėl vartojame? KTU mokslininkė atkreipia dėmesį, kad šie produktai nėra skirti „dėl viso pikto“ ir jų poveikis priklauso nuo konkrečios situacijos.
„Probiotikai – tai gyvi mikroorganizmai, kuriuos žmogus vartoja sąmoningai, dažniausiai siekdamas atkurti ir palaikyti žarnyno mikrobiotos pusiausvyrą. Probiotikais vadinami tik tie mikroorganizmai, kurių teigiamas poveikis sveikatai yra patvirtintas moksliniais tyrimais“, – aiškina Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakulteto (KTU CTF) profesorė dr. Aušra Šipailienė.
Probiotikai dažnai derinami su prebiotikais – medžiagomis, kurių žmogaus organizmas neįsisavina, tačiau kurios tampa „maistu“ probiotinėms bakterijoms. Būtent tos medžiagos, kurios skatina naudingųjų bakterijų aktyvumą, yra laikomos prebiotikais.
Žarnyne mikroorganizmams fermentuojant prebiotikus susidaro junginiai, kurie teigiamai veikia žarnyno gleivinę, imuninę sistemą ir bendrą organizmo būklę. Taigi, prebiotikai sukuria palankias sąlygas probiotikų augimui, o šie atkuria ir palaiko žarnyno mikrobiotos pusiausvyrą.
KTU mokslininkės teigimu, probiotikų ar prebiotikų trūkumo tiesiogiai nustatyti neįmanoma. Be to, jų vartojimas nėra būtinas kiekvienam žmogui.
„Moksliniai tyrimai rodo, kad probiotikus tikslinga vartoti esant aiškiam poreikiui, pavyzdžiui, po antibiotikų kurso ar susiduriant su tam tikromis virškinimo sistemos būklėmis, kai jų nauda yra pagrįsta moksliniais įrodymais. Tokiais atvejais probiotikai paprastai vartojami ribotą laiką ir esant konkrečiai situacijai“, – sako ji.
Prebiotikai dažniau siejami su kasdieniais mitybos įpročiais, nes jie sudaro palankias sąlygas naudingųjų bakterijų veiklai žarnyne. Jų vartojimas paprastai siejamas su ilgalaikiu mikrobiotos palaikymu, ypač jei racione trūksta skaidulinių medžiagų. Tai labiau mitybos, o ne gydymo klausimas.
„Sprendimą, ką ir kada vartoti, reikėtų priimti atsižvelgiant į simptomus, mitybos kontekstą ir klinikinius tymus. Kitaip tariant, tai papildomos priemonės, kurios gali būti naudingos tam tikrose situacijose, tačiau nėra skirtos nuolatiniam vartojimui“, – aiškina A. Šipailienė.
KTU mokslininkė pastebi, kad tiek probiotikų, tiek prebiotikų vartojimas tam tikrais atvejais gali būti naudingas, tačiau neretai jie vartojami netinkamai. Todėl laukiamas poveikis nepasireiškia, o kartais gali atsirasti ir nemalonių pojūčių.
„Viena dažniausių klaidų – netinkamas probiotikų pasirinkimas. Ne visi probiotikai veikia vienodai – jų poveikis priklauso nuo konkrečios bakterijų rūšies ar net padermės. Pavyzdžiui, Lactobacillus rhamnosus GG gali padėti sumažinti antibiotikų sukeltą viduriavimą, o Bifidobacterium infantis labiau tinka tiems, kurie kenčia nuo dirgliosios žarnos sindromo“, – pasakoja ji.
Vis dėlto, pasak A. Šipailienės, daugelis žmonių probiotikus renkasi atsitiktinai – pasikliaudami reklama ar patraukliu pavadinimu ir neįvertindami, kokią problemą iš tiesų siekia spręsti. Tokiu atveju probiotikai tampa tiesiog dar vienu maisto papildu lentynoje, o ne tikslingai pasirinkta priemone.
„Kita dažna klaida – per trumpas probiotikų vartojimo laikotarpis. Neretai tikimasi, kad probiotikai ar prebiotikai pradės veikti jau po kelių dienų, tačiau žarnyno mikrobiota keičiasi palaipsniui. Kad pageidaujamos bakterijos įsitvirtintų žarnyne, reikia laiko – paprastai ne trumpiau kaip 4–8 savaičių. Trumpesnės vartojimo trukmės dažniausiai lemia tik trumpalaikį arba visai nepastebimą poveikį“, – dalijasi ji.
Ne mažiau svarbus ir tinkamas probiotikų laikymas. Kadangi probiotikai yra gyvi mikroorganizmai, jie jautrūs aplinkos poveikiui. Laikomi šiltoje vietoje ar tiesioginėje saulės šviesoje, jie gali prarasti gyvybingumą, todėl preparatas tampa neveiksmingas.
KTU mokslininkė papildo, kad panaši klaida daroma probiotikus vartojant kartu su karštu maistu ar gėrimais – aukšta temperatūra gali sunaikinti bakterijas dar prieš joms pasiekiant žarnyną.
Dar viena dažna klaida – netinkamai parinktas probiotikų vartojimo laikas kartu su antibiotikais. Antibiotikai naikina ne tik ligas sukeliančius mikroorganizmus, bet ir naudingąsias bakterijas. Jei probiotikai vartojami tuo pačiu metu kaip antibiotikai, pastarieji gali sunaikinti ir probiotikus dar prieš jiems patenkant į žarnyną. Todėl rekomenduojama tarp antibiotikų ir probiotikų vartojimo daryti bent 2–3 valandų pertrauką, o probiotikų kursą tęsti dar savaitę ar dvi po gydymo antibiotikais pabaigos.
„Kalbant apie prebiotikus, dažniausia klaida – per staigus ir per didelis jų kiekio įtraukimas į mitybą. Kadangi prebiotikai dažniausiai yra maistinės skaidulos, didesni jų kiekiai gali sukelti pilvo pūtimą ir spazmus, ypač jei iki tol racione skaidulų buvo nedaug. Organizmui reikia laiko prisitaikyti, todėl skaidulinių medžiagų kiekį rekomenduojama didinti palaipsniui. Pirmiausia vertėtų siekti jų gauti iš natūralių šaltinių – daržovių, vaisių, viso grūdo produktų ir ankštinių kultūrų“, – sako A. Šipailienė.
Pasak KTU mokslininkės, svarbu suprasti, kad ne kiekvienas raugintas produktas savaime yra probiotinis. Daugelyje fermentuotų produktų nėra tiksliai žinoma, kokios bakterijų padermės juose yra, koks jų kiekis išlieka iki vartojimo ir ar jos apskritai išgyvena virškinimo trakte. Todėl, nors raugintas maistas gali būti naudingas, jo poveikis dažniausiai yra bendro pobūdžio ir sunkiai prognozuojamas.
„Terminas „probiotikas“ laikomas sveikatingumo teiginiu, todėl jis negali būti vartojamas ženklinant produktus be moksliškai pagrįstų įrodymų. Šiuo metu Europos maisto saugos tarnyba (EFSA) nėra patvirtinusi nė vieno probiotinio produkto kaip turinčio oficialiai pripažintą probiotinį poveikį sveikatai“, – pažymi ji.
A. Šipailienė aiškina, kad probiotikų papildai kuriami kitaip. Juose paprastai būna konkrečios, tiksliai identifikuotos bakterijų padermės, kurių poveikis yra ištirtas ir pagrįstas moksliniais tyrimais. Kitaip tariant, vartodami probiotikų papildus galime tiksliai žinoti, kokias bakterijas ir kokį jų kiekį gauname, todėl jų poveikis sveikatai dažniausiai yra aiškiai apibrėžtas.
„Vis dėlto raugintas maistas ir probiotikų papildai neturėtų būti laikomi vienas kito pakaitalu. Rauginti produktai gali būti vertinga kasdienės, subalansuotos mitybos dalis, o probiotikų papildai – tikslinga priemonė, kai siekiama konkretaus, moksliškai pagrįsto poveikio. Kitaip tariant, tai ne konkurentai, o skirtingi būdai rūpintis savo sveikata“, – pastebi ji.
A. Šipailienės teigimu, norint atskirti, ar produktas su užrašu „probiotikai“ yra moksliškai pagrįstas, ar tai tik rinkodaros teiginys, svarbu atkreipti dėmesį į kelis kriterijus.
Tik nedidelė dalis probiotinių preparatų pasaulyje yra registruoti kaip vaistai, o dauguma rinkoje esančių produktų priskiriami maisto papildams. Tai savaime nereiškia, kad maisto papildai yra neveiksmingi. Tačiau jų saugumas ir veiksmingumas nėra vertinami pagal tokius pačius griežtus reikalavimus kaip vaistų, todėl jų poveikis gali skirtis.
„Renkantis probiotinius papildus ypač svarbu atkreipti dėmesį į produkto sudėtį. Etiketėje turėtų būti aiškiai nurodyta ne tik bakterijų gentis ir rūšis, bet ir konkreti padermė, pavyzdžiui, Lactobacillus rhamnosus GG. Skirtingos tos pačios rūšies padermės gali turėti visiškai skirtingą poveikį, todėl bendri užrašai, tokie kaip „gerosios bakterijos“ ar „probiotikų mišinys“, dažniau atspindi rinkodarą, o ne aiškų mokslinį pagrindą“, – aiškina ji.
Ne mažiau svarbus ir gyvybingų probiotinių bakterijų kiekis papilduose bei tai, ar gamintojas garantuoja šį kiekį iki produkto tinkamumo vartoti pabaigos. Jei ši informacija nepateikiama, realus produkto veiksmingumas išlieka neaiškus. Vertinant probiotikų naudą svarbu remtis ne pažadais ant pakuotės, o patikima, moksliškai pagrįsta informacija.
