Artimiausi šeimos nariai, šventinėmis vaišėmis nukrautas stalas, žybsinti eglutė, papuošta girliandomis ir spindinčiais žaisliukais, fone skambančios kalėdinės melodijos – tikriausiai taip didžiojoje dalyje pasaulio šalių atrodo Kalėdos. Daugelis sutiks, kad šv. Kalėdų prasmė – dalintis džiaugsmu ir šiluma su artimaisiais. Visgi skirtingose šalyse šventiniam laikotarpiui būdingos tradicijos skiriasi.
Apie tai, kaip laukiamiausios metų šventės atrodo namie pasakoja Kaune studijuojantys jaunuoliai iš Hondūro, Pietų Afrikos Respublikos ir Vengrijos.
Iš Centrinės Amerikos – Hondūro – kilusi Kauno technologijos universiteto (KTU) studentė Giovanna Andino Villalta pasakoja, kad šioje šalyje tradicijos susijusios su skaniu maistu ir, žinoma, laiko praleidimu su artimaisiais.
„Esu iš didelės šeimos: mano mama turi septynis brolius ir seseris, tėtis – keturis. Kasmet gruodį kiekvienas brolis ir sesuo rengia kalėdinį susibūrimą, vadinamą Posada. Jų metu priimančioji šeima gamina skanų maistą, siūlo žaidimus ir pramogas. Be to, likus kelioms savaitėms iki Kalėdų vyksta Tamaleada – tuo metu visa šeima susirenka gaminti nacatamales – patiekalą iš garuose virtos tešlos, įdarytos daržovėmis ir mėsa, kuri suvyniojama į gysločio lapą. Patiekalo ingredientų paruošimas, surinkimas trunka iki 3 valandų, virimas – iki 8 valandų“, – sako Giovanna, KTU Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakultete studijuojanti mechatroniką.
Kita ypatinga hondūriečių tradicija – Los Nacimientos, kuri paremta Kalėdų istorija, t. y. Jėzaus Kristaus gimimu ir katalikiška Biblijos istorija. Žmonės gamina molio figūrėles ir stato jas savo namuose, kad prisimintų kūdikėlio Jėzaus gimimą; taip pat kuria ištisus miestus su šiomis figūromis, įkvėpimo semdamiesi iš savo gimtųjų miestų.
„Hondūre šventinis laikotarpis trunka visą gruodžio mėnesį. O Kalėdas mes švenčiame gruodžio 24 ir 25 dienomis. Gruodžio 24-ąją grįžę namo pasipuošiame, o maždaug 19 val. susirenka visa šeima: kartu laukiame vidurnakčio – tuo metu sprogdiname fejerverkus, apsikabiname, atidarome kalėdines dovanas, o 1 val. pradedame iškilmingą vakarienę“, – savo tradicijomis dalijasi Giovanna.
Gruodžio 25-ąją hondūriečiai vėl susirenka ir kartu valgo maisto likučius. Pasak Giovannos, kaip Lietuvoje, taip ir Hondūre, per šventes svarbiausia – dalintis džiaugsmu su kitais, ypač tais, kuriems itin reikia pagalbos. Todėl Hondūro gyventojai renka aukas: drabužius, antklodes, žaislus ir juos veža tiems, kam labiausiai jų reikia, nes šalyje didelis skurdo lygis.
Šiemet KTU studentė pirmą kartą švęs Kalėdas Lietuvoje: „Nekantrauju patirti, kaip viskas vyksta čia. Vieną panašumą jau dabar galiu išskirti – t. y. kiaulienos patiekalai. Lietuviai gamina daug skanių patiekalų iš šios mėsos, kaip ir hondūriečiai, kurie švenčių metu kiaulienos patiekalus ruošia itin dažnai“.
Nors Vengrija – visai netoli Lietuvos, tačiau ir čia švenčių tradicijos kiek kitokios nei mūsų šalyje. Vengrijoje Kalėdų eglė puošiama tik gruodžio 24-ąją, ant jos kabinami maži, gražiai supakuoti šokoladu aplieti saldainiai, kuriuos vaikai „vagia“ per visą šventinį laikotarpį.
„Svarbiausia šventinė vakarienė – Kūčių vakarą, kai valgome bent vieną žuvies patiekalą ir desertą su aguonomis ar graikiniais riešutais – tikima, kad tai atneš turtus ateityje. Kiti populiarūs patiekalai – įdaryti kopūstai, vištiena ar antis. Tarp gaminamų desertų dažai būna beijgli (vyniotinis su graikinių riešutų, aguonų ar kaštonų įdaru), kaštonų tyrė su plakta grietinėle, meduoliai, zserbó (graikinių riešutų ir abrikosų uogienės sluoksniuotas pyragas) ir kiti. Desertų tendencija akivaizdi: jie dažnai su graikiniais riešutais, aguonomis ir uogienėmis“, – teigia KTU studentė iš Vengrijos Nóra Emilia Nagybákay, KTU Cheminės technologijos fakulteto Maisto mokslo ir technologijų katedros doktorantė.
Ji pasakoja, kad gruodžio 24 dienos pabaigoje po eglute pamažu atsiranda visos dovanos. Vėliau išjungiamos šviesos, susirenka visa šeima, įžiebiamos eglutės lemputės, kartu giedamos kalėdinės giesmės. Pagrindinis skirtumus nuo kitų šalių kalėdinių tradicijų tas, kad Vengrijoje dovanas atneša ne Kalėdų Senelis, bet mažasis Jėzus, o jos atidaromos ne Kalėdų rytą, o Kūčių vakarą.
„Tą patį vakarą bažnyčiose vyksta vidurnakčio mišios. Aplink bažnyčias vaizduojama gimimo scena su naujagimiu Jėzumi ir Marija, Juozapu, angelais, trimis karaliais, piemenimis, jaučiu, asilu ir ėriuku. Kai kur kaimuose jaunų žmonių grupės eina iš namų į namus ir vaidina gimimo sceną mainais į maistą ir gėrimus“, – tikina Nóra.
Nors per Kalėdas Kalėdų Senelis dovanų neatneša, Vengrijoje yra viena panaši tradicija: jei vaikai visus metus gerai elgiasi, nusivalo ir pasistato batus prie palangės gruodžio 5-osios vakare, gruodžio 6 d. ryte aplanko Mikulás (Šv. Nikolajus) ir užpildo juos saldainiais, apelsinais ir mandarinais. Tačiau tie, kurie buvo išdykę, vietoj saldumynų randa krūmo šakelę. Mikulás vaizduojamas taip pat, kaip Kalėdų Senelis – jų išvaizda laikui bėgant susimaišė.
„Mane nustebino, kad lietuviai Kūčių vakarienės metu nevalgo mėsos ar kito gyvūninės kilmės maisto, išskyrus žuvį, tačiau jau kitą dieną, per Kalėdas, valgo viską. Taip pat negirdėta tradicija – šiaudų dėjimas po staltiese ir tai, kad kiekvienas šeimos narys traukia šiaudą – kuo ilgesnis ištraukiamas, tuo ilgesnis bus gyvenimas. Vengrai, kitaip nei lietuviai, taip pat nededa lėkštės ir įrankių ant stalo mirusiems žmonėms“, – sako KTU studijuojanti vengrė.
Saulėtoje Pietų Afrikos Respublikoje Kalėdos – vasaros viduryje, tad dažnai oro temperatūra tokiu metu siekia 30 laipsnių. Nepaisant to, Kalėdos čia laukiamos ir švenčiamos.
KTU mechatroniką studijuojantis iš Pietų Afrikos Respublikos kilęs Francois Breedt pasakoja, kad kaip ir kitur, taip ir čia, per šias šventes svarbiausia šeima. Šeimos susirenka kelias dienas prieš Kalėdas ir kartu leidžia laiką.
„Kiekvienas žmogus paprastai atsineša maisto ar desertų, kuriais dalinasi su kitais. Kūčių vakarą visi praleidžia prie eglutės, dažniausiai mažieji elfai (vaikai) visiems išdalina jiems skirtas dovanas. Po šventinio vakaro su daugybe maisto, gruodžio 25-osios rytą šeimos pradeda dainomis ir pasakojimais apie Kalėdas“, – tikina studentas.
Kaip pagrindinį skirtumą tarp švenčių Pietų Afrikos Respublikoje ir Lietuvoje jis išskiria šventės trukmę ir dydį – mat šioje Afrikos valstybėje Kalėdų šventimas trunka mažiausiai penkias dienas, kai kuriose šeimose susirenka dvidešimt ir daugiau žmonių. Kadangi Kalėdos Pietų Afrikoje būna vasarą, paprastai jos praleidžiamos lauke.
„Svečius priimanti šeima dekoruoja namus, svarbiausia – puošia eglutę. Likusieji šeimos nariai prieš atvykdami ruošia skirtingus patiekalus, desertus. Visi atvykę sudeda dovanas po kalėdine eglute stengdamiesi likti nepastebėti, kad dovanos būtų anoniminės“, – sako F. Breedt.
Pietų Afrikos Respublikoje švenčių metu mėgaujamasi daugybe mėsos patiekalų. Tradiciškai vyrai visą parą kepa mėsą kepsninėje, tuo tarpu moterys ruošia salotas daro desertus, kepa skirtingus kepinius.
„Mėsos ir pyrago niekada netrūksta“, – šypsodamasis sako F. Breedt.
