Doc. Violeta Kaunelienė yra Kauno technologijos universiteto (KTU) Cheminės technologijos fakulteto Aplinkosaugos katedros vedėja.
Tai, jog šiemet mūsų praktiškai neaplankė žiema, yra dar vienas liūdnas besikeičiančio klimato įrodymas. Vidutinė sausio temperatūra Lietuvoje buvo aukščiausia per visą meteorologinių stebėjimų istoriją. Tad nereikia stebėtis, kad žiemą radome pražydusių žibučių.
Norvegijoje šių metų sausio 2 d. temperatūra pakilo iki +19 °C. 2015-2019 m. buvo penki patys karščiausi metai pasaulyje nuo instrumentinių matavimų pradžios. Temperatūros kilimą lydi daugiau nei triskart per pastaruosius 30 metų išaugęs hidrometeorologinių anomalijų skaičius.
Dar 2019 metų pradžioje šiaurės rytinę Australijos dalį skandino didžiausi per šimtmetį potvyniai, o jau 2020 metus ši šalis pasitiko masiniais gaisrais, kurie jau panėšėjo į apokalipsę. Mokslo bendruomenei yra pakankamai akivaizdu, jog tai vyksta dėl žmogaus veiklos sukelto pernelyg didelio šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio atmosferoje. Na, o politikuojančius, kad neva klimatas keitėsi visada – atšilimą keisdavo atšalimas – palikime laukti ledynmečio.
Tad ką gi daryti su šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis, tarp kurių reikšmingiausias vaidmuo tenka anglies dioksidui (CO2)? Apie 80 procentų CO2 išsiskiria energetikos sektoriuje deginant iškastinį kurą – akmens anglį, naftą bei gamtines dujas.
Todėl ypač svarbu sumažinti iškastinio kuro naudojimą, energijos gamybai naudojant atsinaujinančius energijos šaltinius. Tačiau, įvertinant tai kad artimiausiu metu nepavyks visiškai atsisakyti iškastinio kuro naudojimo, svarbu sukurti pažangias mažai CO2 išskiriančias iškastinio kuro deginimo technologijas arba technologijas išsiskyrusiam CO2 sugaudyti. Ankstesniais dešimtmečiais buvo taikoma technologija, kuomet CO2 leidžiamas į gręžinius, kur sureagavęs su mineralais tarsi palaidojamos karbonatų pavidalu.
Kaip teigia KTU Aplinkosaugos technologijos katedros docentė Inga Stasiulaitienė, tyrinėjusi CO2 laidojimo perspektyvas, Lietuvoje CO2 surišančių mineralų – serpentinitų – yra pakankamai išsiskiriančiam anglies dioksidui laidoti keliems dešimtmečiams, tačiau dauguma jų telkinių yra Varėnos rajone – toli nuo CO2 šaltinių. Be to, žiedinės ekonomikos kontekste laidojimas nėra perspektyvi technologija, nes anglies dioksidas gali būti vertinga žaliava naujų produktų gamybai.
Jėgainių išmetamosios dujos yra tik dalinai sudarytos iš anglies dioksido, todėl jis turi būti atskirtas iš dūmų srauto. Anglies dioksidą atskirti ir jo emisijas mažinti galima pačiame degimo procese taikant iškastinio kuro ar biokuro konversiją į anglies monoksidą ir vandenilį panaudojant karštą vandens garą. Taip pat gali būti taikoma taip vadinama „oxyfuel“ technologija, kai kuro degimas vyksta gryno deguonies atmosferoje. Proceso pabaigoje susidaro didelės koncentracijos CO2 srautas. Pilotiniai „oxyfuel“ degimo įrenginiai jau veikia katilinėse Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, JAV, Australijoje.
CO2 atskyrimui po degimo perspektyviausiomis laikomos absorbcijos tirpikliais bei membraninės technologijos. Absorbcija aminais yra vienintelė šiuo metu pramoniniu būdu taikoma technologija. Didžiausi tokio tipo įrenginiai įrenginiai įdiegti Petra Nova 240 MW anglimi kūrenamoje katilinėje Teksaso valstijoje, JAV. Membranų naudojimas CO2 atskyrimui yra energiją taupantis bei aplinkai draugiškas metodas, šiuo metu yra intensyviai tyrinėjimas (taip pat ir KTU Aplinkosaugos technologijos katedroje), tačiau pritaikymo praktikoje kol kas nedaug.
Surinktas ir atskirtas anglies dioksidas gali būti vertinga žaliava cheminių, statybinių medžiagų, polimerų ar degalų gamybai. Didžiausia pasaulyje metanolio, kuris yra svarbi žaliava chemijos pramonėje, gamykla iš atskirto CO2 veikia Islandijoje, kasmet utilizuojanti per 5000 tonų šių dujų.
Norvegija imasi ambicingos CO2 emisijų mažinimo iniciatyvos. Oslo atliekų deginimo įmonėje atskirtas CO2 bus suskystintas ir laivais transportuojamas į laikiną saugyklą vakariniame šalies krante, iš kur vamzdynais pateks į povandenines buvusias naftos talpyklas Šiaurės jūroje.
Šiose talpyklose, beje, užtektų vietos CO2 iš kitų Europos šalių saugoti. Osle atskirtas anglies dioksidas bus sunaudojamas cemento gamyboje. Tai leis kasmet surišti 400 tūkst. tonų CO2 arba tiek, kiek išsiskiria 60 tūkst. automobilių, ir iki 2020 m. perpus sumažinti anglies dioksido emisijas Osle. Tiesa, investicijos į šį projektą viršija milijardą eurų.
Na, o kol mokslininkai tobulina CO2 sugaudymo technologijas, nepamirškime, kad visi turime prisidėti prie CO2 emisijų mažinimo. Tai padaryti galime vartodami atsakingiau. Lai žibutės pražysta pavasarį.
